Dovydas Laurinaitis

Kai ruošiausi atlikti savo performansą troleibuse, draugai labiausiai nerimavo, kad mane sumuš. Taip pat nežinojau, ar man buvo leista atlikti šį performansą; tai buvo antrųjų pandemijos metų pradžioje, kai kaukės vis dar buvo privalomos, o aš ant galvos dėvėjau plastikinį burbulą.

Taip pat nebuvau tikras, ar reikia prašyti transporto institucijos leidimo. Bet vis tiek tai padariau. Performanso menas pertraukia, griauna, kritikuoja; prašyti leidimo atrodė nenuoširdu šiems tikslams, todėl tai dariau laukdamas, kol man bus pasakyta kitaip, bet taip ir neįvyko.

Vieną dieną autobuso vairuotojas po valandos mane išmetė. Jis mane filmavo ir šaukė ant manęs, sakydamas, kad visiems trukdau. Daugiausia bendravau su žmonėmis, o tai, mano supratimu, nebuvo taip prieštaringai vertinama. Keletas keleivių autobuse prisijungė prie vairuotojo ir pasakė: “Mes nenorime, kad tu čia būtum!”.

Šios reakcijos mane sužavėjo, nes, nepaisant to, ką jie kalbėjo, šie žiūrovai dalijosi su manimi tiek daug savęs.